
Mokesčius miesto valymui susirinko, o nevalo. Bet nesitenkina tyliai įsisavindami lėšas — dar ir rėkia, agresyviai teršia didžiuliais apdriskusiais plakatais. Versdami prisiimti kaltę ir atgailauti pačius mokesčių mokėtojus.
Vaidas Jauniškis: Gausybė demokratinių įstatymų gina vienus šalies piliečius nuo kitų. Įstatymas pakeičia dievą, tampa išsigelbėjimu. Ne nuo gyvenimo — nuo mąstymo ir atsakomybės. Laisvė ir atsakomybė užgeriama, užliūliuojama cigoniška skurdo prabanga. Bulvarinės linksmybės yra laisvės kaina. Pirmoji asociacija — Romos imperijos metastazės. Poetai, linksminantys senatorius jų orgijose. Antroji — Veimaro respublika su infliacija ir kabaretais. Abi savo linksmybėmis šventė pabaigą. Mene reikšti aktualijas atrodo nebesvarbu ir net žema. O tinkamiausiai dabartinės santvarkos modelį išreikštų Milošo Formano psichiatrinės ligoninės metafora filme „Skrydis virš gegutės lizdo“. Per dvidešimt metų valdžia tapo svetima kaip ir tada, sovietmečiu, o piliečiai pavirto psichiatrinės ligoninės daržovėmis. Kaip virstama daržovėmis? Ilgą laiką rodyk kuo kvailesnes programas, matuok jas abejotinais TV metrais ir reitingais, sek pasakas apie tau nepasiekiamą gyvenimo stilių, ir žiūrovas praras vertinimo stuburą — nes masinė antikultūra naikina kriterijus, juos paversdama masiškumo matais. Smegenų plovimo propaganda viską režisuoja kaip Holivude, tik dar tobuliau. Ištisus metus kalama į galvą baugi pasaka apie krizę ir kaip nuo jos neįmanoma apsisaugoti. Ją papildo farmacinio gripo pandemija, nuo kurios lygiai taip pat neįmanoma apsisaugoti. Visais atvejais mes turime bijoti ir suteikti valdžiai bet kokių veiksmų laisvę, o ši ja pasinaudoja, toliau didindama mokesčius.

Arnoldas Švarcnegeris vėl kovoja. JAV Kalifornijos valstijos gubernatorius, kultūristas, karatistas ir artistas terminatorius šiandien paskelbė kovą su miškų gaisrais. Kaip kasmet, ištisiniais gaisrais, eilinį kartą evakuojant žmones, paliekant sudegti namus. Įprastas, būdingas demokratinės santvarkos įvykis. Akivaizdus vis labiau kerojančio socializmo požymis. Nesvarbu, kas padarė nuostolį, atsakingi mes. Kas priteršė, jauskim kaltę, rūpinkimės visi. Agituokim, organizuokim akcijas. Gamta — visų namai. Nenuostabu, kad buvęs vešliausias Viduržemio baseinas virtęs dykumomis (šiuo metu dar dega graikai), pusdykume sparčiai virsta ir Vidurio Europa, o Amerikai sudykumėti jau nedaug belikę. Vis dėlto baisiausios dykumos galvose. Protarpiais virstančios niokojamais gaisrais.
Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi, akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.
Nežinojau šitos katalikų bažnyčios dogmos. Šarūnas Puščius pripažįsta, kad laisvamaniai XIX-XX a. tautinio atgimimo šaukliai (Basanavičius, Kudirka, Šliūpas, Vydūnas) buvo pavyzdingai dori, vis dėlto kartoja jų amžininko kunigo Staugaičio abejonę „bet kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo?“. Sutinku su šia abejone, nors nesutinku su antraštiniu teiginiu. Ir Napoleonas puikiai suprato doros svarbą visuomenės santvarkai, todėl rėmė paprotines religijas (ne vien katalikybę, bet net ir islamą Egipte) — nes dauguma žmonių be doros pakriks, sukels sumaištį, suirutę ir nesantaiką. Vis dėlto manau, kad dogmos priežastis yra mokslo dar neišspręstos problemos — pirmiausia ekonomika, teisė, psichologija ir filosofija išvis nėra mokslai, dar be pasaulėžiūros pamatų. Vladas Palubinskas.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.